Fotografuoju.lt

Atšilo oras, atėjo pavasaris ir Vilniuje užderėjo fotoparodų!

Sudalyvavau dviejuose atidarymuose, žiūriu dar dviejose galerijose vyksta veiksmas - karaliauja fotografija.

VDA parodų salėse TITANIKAS (Maironio g. 3), II a. balandžio 4 – gegužės 5 vyksta Remigijaus Treigio paroda TRIBŪNA, pavadinta pagal pirmąją jo fotografiją.

Nuoroda: https://www.vda.lt/lt/parodu-sales-titanikas/naujienos/remigijus-treigys-tribuna

R. Treigio parodos atidarymas

Man patiko tas specifinis atitrūkimas nuo realybės: autoriui nesvarbu, kur daryta nuotrauka, nes jis nesieja savo darbų su konkrečia vieta. Kita vertus, man asmeniškai buvo smagu atpažinti kai kurias vietas, kur tos fotografijos darytos.

Pabendravęs su autoriumi, išsiaiškinau, kad visi kadrai yra nemanipuliuoti, neklijuoti, nors prieš tai galėjau lažintis, kad kai kurios nuotraukos yra sukomponuotos iš kelių kadrų. Yra ir nuotraukų, kurios yra net ne nuotraukos, tai iš tiesų yra fotopopieriaus ir fotochemijos priemonėmis nutapyti paveikslai.

Prospekto galerijoje (Gedimino pr. 43), balandžio 4 – gegužės 4 dienomis vyksta Arūno Baltėno paroda ŽEMAIČIŲ ŠEIMOS ISTORIJA.

Nuoroda: https://www.photography.lt/lt/parodos/lietuvoje/esamos/zemaiciu-seimos-istorija.html

A. Baltėno parodos atidarymas

„Nuo 2009-tųjų metų iki šiol fotografuoju Kimčių šeimyną, gyvenančią atokiame vienkiemyje Mažeikių rajone. Tik pradėjus fotografuoti, šeimoje buvo: vyras, žmona, dvi dukros, sūnus ir vyro mama. Šiuo metu sodyboje gyvena vyras su žmona, mama mirė prieš kelis metus, vyriausia duktė ištekėjo ir turi tris vaikus, gyvena netoliese, jauniausia dukra ištekėjo šį pavasarį.

Per visus šiuos metus fotografavau šios šeimos kasdienius darbus visais metų laikais, šventes (vestuves, krikštynas, Velykas), laidotuves. Šeimos gyvenimas labai skiriasi nuo mums įprasto šių dienų ritmo: jie gyvena 19-o amžiaus troboje, turi daug naminių gyvulių, paukščių, dirba apie 50 hektarų žemės. Ypač artimi jų tarpusavio santykiai, nežiūrint sunkių darbų ir užklumpančių ligų bei kitų negandų, visi namiškiai puikiai sutaria ir pasitiki vienas kitu. "  – pasakoja Arūnas Baltėnas. 

Man paroda patiko ne tik fotografiniu, bet ir antropologiniu požiūriu: gana senovinį gyvenimo būdą gyvenančios šeimos istorija užfiksuota gana ilgoje laiko atkarpoje. Per tą laiką gimė mergaitės, jos užaugo, ištekėjo, užfiksuotos laidotuvės, bulviakasis - socialiniai-kultūriniai reiškiniai.

Pabendravęs su autoriumi, išsiaiškinau, kad autorius fotografuoja skaitmeniniais fotoaparatais, fotografuojant šį ciklą, pakeitė net tris. Nuotraukos visiškai nemanipuliuotos, beveik nekadruotos tik minimaliai sutvarkytos.

AP galerijoje (Užupio g. 24), I a., balandžio 1 – 14 dienomis vyksta Virgilijaus Usinavičiaus-Augulio paroda NEKADRUOTA VENECIJA.

Nuoroda: https://www.apgalerija.lt/event-info/nekadruota-venecija-i-virgilijaus-usinaviciaus-augulio-fotografijos-paroda

Apie parodą įkvėpusią kelionę į Veneciją autorius pasakoja: „Dar gerokai prieš švintant patraukiau pasižiūrėti naktinio miesto. Krantinėje jau būriavosi žmonės – žvejai lyg, su kažkokiomis lazdomis. Priėjau arčiau – fotografai su stovais. Ir kaukės. Naktyje, po žibintais, brėkštančio dangaus fone. Abipusis supratimas. Fotografų rojus. Ir daug jų, kaip aukso ieškotojų – kiekvienas savo auksinio kadro.“

Kadras iš V. Usinavičiaus parodos  „Nekadruota Venecija“

Nuotraukos, kurias eksponuoju – dalis to, ką parsivežiau iš šios kelionės prieš 3 metus. Fotografuota panoramine juostine Hasselblad Xpan kamera 24x65 mm – beveik dvigubai didesnis nei standartinis kadras. Visos nuotraukos nekadruotos, atspausdinau su rėmeliu – pilną kadrą. Manipuliacijų didelių nėra – specialaus užtamsinimo ar pašviesinimo. Labiau stengiausi pradirbti detales tamsiose ir šviesiose vietose. Kodėl juosta, didintuvas, be kompiuterio? Greičiau ir paprasčiau būtų. Bet juk ir pasaulyje yra žmonių, šaudančių lanku, keliaujančių dviračiais, gyvenančių be telefono ar kompiuterio. Dabar – tradicinės fotografijos atgimimas.

Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4), balandžio 10 bus atidaryta Rimaldo Vikšraičio paroda VIETINIS.

Nuoroda: https://vilniausgalerija.lt/2024/04/05/vilniaus-fotografijos-galerijoje-atidaroma-rimaldo-viksraicio-personaline-paroda-vietinis/

Jau 15 metų Rimaldas Vikšraitis yra vienas geriausiai pasaulyje žinomų Lietuvos fotografų. Po 2009 metais Arlio fotografijos festivalyje pelnyto prizo, kuriam Rimaldą nominavo britų fotografijos legenda Martinas Parras, autoriaus parodos rengiamos visame pasaulyje, knygos ir katalogai leidžiami novatoriškų leidyklų, beveik nė viena Lietuvos fotografijos reprezentacija neapsieina be R. Vikšraičio darbų.

Kadras iš R. Vikšraičio parodos „Vietinis“

Tačiau parodoje „Vietinis“ žiūrovai bus pakviesti susipažinti su mažiau rodytais ir eksploatuotais ankstyvaisiais Rimaldo Vikšraičio kūriniais. Skirtingai nei populiariausiuose cikluose „Pavargusio kaimo grimasos“ ar „Vienkiemio godos“, 1975–1985 kurtose fotografijose dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą. Fotografavimas būnant savo fotografuojamųjų artimu pažįstamu, personažų netraktuojamu prašaliečiu, sukuria tik R. Vikšraičiui būdingą fotografijų atmosferą. Skirtingai nei daugelis menininkų, R. Vikšraitis vuajeristiškai nestebi ir neegzotizuoja lietuviškos periferijos, jis tiesiog ten yra, jis yra tos aplinkos vietinis. Kaip pastebėjo ir jau minėtas M. Parras, Rimaldo fotografijos nepasakoja apie kažką nepažinaus ar retai sutinkamo, jos fotografuotos taip, it fotografas pats dalyvautų tame vakarėlyje. Dėl tokio artumo savo fotografijų herojams tos komiškos ir paradoksalios situacijos niekada netampa pašaipomis ar egzaltuotais pasakojimais. Todėl ir vienos Kauno fotografijos galerijos išleistos R. Vikšračio knygos pavadinimas „Tikras pasaulis“, atrodo, galėtų apibendrintai nusakyti visą autoriaus kūrybos esmę.

 

Gyvename įdomiais laikais, kai dirbtinis intelektas (DI) ima keisti tai, kaip mes dirbame bei pramogaujame. Kadangi šį tinklarašti rašau ir kaip savotišką metraštį, noriu užfiksuoti vieną svarbų įvykį, kuris įvyko jau seniau, bet turėtų patekti į metraščius.

Yra toks fotografijos konkursas Sony World Photography Awards, kuriame sudalyvavo fotografas iš Berlyno Boris Eldagsen ir laimėjo pirmą vietą šio konkurso Kūrybinės fotografijos kategorijoje.

Nepaisant gerų prizų (5000 JAV dolerių, Sony įrangos, kelionės į Londone vykstančią apdovanojimų ceremoniją), autorius apdovanojimo atsisakė ir prisipažino, kad nuotrauką sukūrė naudodamasis dirbtiniu intelektu.

Visų pirma, fotografas sako, kad nebūtų sąžininga laimėti fotografijos konkursą, kai jo sukurtas kadras buvo sugeneruotas nenaudojant fotoaparato ir šviesos. Šioje vietoje norėčiau ginčytis, nes DI apmokymo kadrai buvo sukurti kameromis ir fiksavo šviesą, bet toks ir buvo autoriaus tikslas - pradėti diskusiją ir ją paspartinti. Diskusija yra apie tai, kad fotografijos konkursuose laikas sukurti naujas kategorijas, kuriose menininkai, kuriantys naudodami DI, galėtų atvirai dalyvauti su savo darbais.

Man labai patiko Boris Eldagsen mintis, kad tradicinė fotografija neturėtų konkuruoti su DI sugeneruotais vaizdais. Fotografas net nevadina savo darbų nuotraukomis (angl. photographs), juos vadina atvaizdais (angl. images).

Boris Eldagsen nuotrauka „The Electrician“

Laimėjęs kadras vadinasi „Elektrikas“, o gal „Elektikė“ (?) ir yra Boris Eldagsen ciklo "PSEUDOMNESIA: Fake Memories" dalis. Šiame cikle autorius nagrinėja pseudomneziją - reiškinį, kurio metu mūsų galvoje susiformuoja netikri prisiminimai įvykių, kurių niekada nebuvo, o mums atrodo, kad juos prisimename.

Originalus straipsnis čia:
https://petapixel.com/2023/04/14/artist-refuses-prize-after-his-ai-image-wins-at-top-photo-contest/

Vilnius - vienas iš mano dažniausiai fotografuojamų miestų. Mėgstu sėsti ant dviračio ir važiuoti palei Nerį fotografuodamas. Vienas infrared kadras iš tų laikų, kai Gedimino kalnas dar buvo apžėlęs :)

Su gimtadieniu, Vilniau!

Vilnius, 2006-08-27, infrared

Kaip ir daugelis išradimų, fotografija nuėjo ilgą kelią nuo Senovės Graikijos, viduramžių iki mūsų dienų. Vaizdo projektavimo būdas naudojant camera obcura (dar vadinama pinhole) - kambarį, kurio sienoje pragręžta maža skylutė, buvo žinomas Antikos laikais, jį naudojo viduramžių dailininkai (taip pat ir garsusis Leonardas Davinčis) eskizams piešti. Bet fotografijos atsiradimui reikėjo išrasti būdą vaizdui užfiksuoti, ką ir padarė L. Dageras išrasdamas dagerotipiją - būdą ant šviesai jautriais sidabro junginiais padengtos plokštelės gauti fotografinį vaizdą. 

L. Dagero kolega prancūzas Džozefas Niepsas (Joseph Nicephore Niepce) fotografinį vaizdą užfiksavo dar anksčiau - 1826 m., tad fotografijos sukaktis gali būti ir dar solidesnė – 195 metai. Tačiau jo išrastas būdas buvo gana griozdiškas, ekspozicijos trukdavo apie 8 valandas (kai dagerotipijoms užtekdavo "tik" 30 minučių).

Juozapas Čekavičius – vienas pirmųjų ne tik Vilniaus, bet ir pirmasis Kijevo vaizdų fotografas. Dirbo Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Pirmasis iš Lietuvos fotografų pradėjo fotografuoti interjerus.

Janas Brunonas Bulhakas (lenk. Jan Brunon Bułhak) – lenkų fotografas, ilgą laiką gyvenęs Vilniuje (1912–1939 metais), knygų apie fotografiją, Vilniaus nuotraukų albumų autorius, Vilniaus Stepono Batoro universiteto dėstytojas. Parašė keturias knygas apie fotografiją. Įkūrė pirmąją profesionalią Vilniaus fotografijos studiją ir jai vadovavo. Paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių fotografijos estetikos klausimais, paliko šimtus vertingų fotografinių vaizdų. 1927 m. Vilniuje įkūrė Fotografijos mėgėjų draugiją ir Vilniaus fotoklubą. Skaitė fotomeno paskaitas Vilniaus Universitete įsteigtai meninės fotografijos katedroje, kuri ir tapo pirmąja profesionalaus fotografijos meno mokykla. Vadino save fotografiku, kitaip tariant, fotomenininku, siekė, kad fotografija taptų pripažinta ir įvertinta profesionalaus meno sritimi.